2020-10-01

AR REIKIA PARTIJŲ SĄRAŠŲ SEIMO RINKIMUOSE: RINKĖJAI PRIEŠ PARTIJAS

Prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universitetas ir „Lietuva – Visų“ sąrašas Nr. 11
Abėcėlinė politikos mokslo tiesa – idealių rinkimų sistemų nėra. Visos jos turi trūkumų. Bet vienos tų trūkumų turi daugiau, o kitos – mažiau. Nuo 1992 metų, arba beveik tris dešimtmečius, LR Seimas yra renkamas pagal mišrią rinkimų sistemą: pusė jo narių daugumos dviejų ratų tvarka, o kita pusė – per balsavimą už partijų sąrašus. Mūsų laukia jau aštuntieji Seimo rinkimai pagal šią sistemą. Per tuos kelis dešimtmečius vienas rinkimų sistemos viražas galėjo baigtis nemenka griūtimi, kai 2000 metais buvo panaikintas antrasis rinkimų turas daugumos dalyje. Bet jau 2004 m. buvo atstatyta įprasta dviejų ratų tvarka.
Nuo 1992 metų proporcinėje rinkimų dalyje atsirado kiek aukštesnis penkių procentų išrinkimo slenkstis vietoje keturių procentų. Taip pat rinkėjai įgijo teisę iš dalies (nes kelis, o ne daugumą) reitinguoti partijų sąrašų kandidatus. Daugumos tvarkos dalyje tų pokyčių būta mažiau. Kiek daugiau keitėsi tik rinkimų apygardų ribos dėl rinkėjų skaičiaus pokyčių, išskyrus jau minėtą 2000 m. akibrokštą, kai tuomet valdžioje buvę konservatoriai bandė per manipuliacijas rinkimų taisyklėmis išvengti sutriuškinimo. Nepavyko.
Kita vertus, ši kelių dešimtmečių mišrios rinkimų sistemos patirtis atskleidė ir jos trūkumus. Daugumos dalyje trūksta proporcingumo. Čia laimėtojas gauna viską, o pralaimėjusių balsai mandatų dalybose nedalyvauja iš viso. Proporcinėje dalyje, ypač didesnėse partijose, pirmuosiuose dešimtukuose atsirado neišbalsuojami politikai. Tarp jų yra ir partijų lyderiai. Lygiai taip pat rinkėjai beveik negali išbalsuoti iš valdžios ir didesnių politinių partijų. Tuo pačiu negali pareikalauti jų atsakomybės.
Sąrašinė dalis partijose leido susiformuoti jų organizacijose valdomai demokratijai, kai žaidimo taisykles gerokai diktuoja partokratija ar, kitais žodžiais, partinė oligarchija. Servilizmas vadams yra daugumos partijų vidaus gyvenimo norma, nes nuo vadų valios nemažai (čia švelniai tariant) priklauso vieno ar kito politiko ar kandidato į juos vieta rinkimų sąraše. Balsų ir mandatų proporcingumas irgi nėra idealus, nes apie 20 proc. sąrašinėje dalyje gaunamų balsų nedalyvauja mandatų skirstyme. Bandymas kiek nuleisti kartelę bent iki buvusių 4 proc. nepavyko.
Galiausiai, margaspalves valdančiąsias koalicijas pirmiausia sieja valdžia ir jos postai, bet ne įsipareigojimai piliečiams ar politikos prioritetai. Tad nuolat turime vadinamas patogumo, arba koalicijas dėl valdžios, o ne įsipareigojimo rinkėjams koalicijas. Ir visai paskutinis, bet tikrai ne menkiausias pastebėjimas. Sąrašinio balsavimo tvarka prieštarauja rinkėjų lūkesčiams balsuoti „už asmenybes“, o ne tik partijas.
Apie galimus Seimo rinkimų sistemos pokyčius Lietuvoje diskusijos yra vangios. Ir pirmiausia dėl paprastos priežasties, kad kelių didesnių partijų elitus esama sąrašinė tvarka tenkina, o likusios partijos ir jų lyderiai net nesuvokia, kad gal galėtų būti kitaip. Šie neretai varžosi dėl kelių procentų balsų, kad užsitikrintų valstybės dotaciją po rinkimų, o ne suformuluoti politikos alternatyvas, kuriuos įtikintų rinkėjus. Jei ne valstybės dotacijos, tai partijų- zombių būtų mažiau. Bet dabar yra, kaip yra.
Manobalsas.lt* projektas 2020 m. Seimo rinkimuose paprašė politinių partijų įvertinti teiginį: LR Seimo nariai turi būti renkami proporcine sistema pagal partijų sąrašus.
Ir štai ką turime. Iš penkiolikos atsakiusių partijų septynios partijos pasisakė už partijų sąrašų sistemą (konservatoriai, socialdemokratai, visos trys liberalų partijos nuo Zuoko iki Armonaitės, taip pat Drąsos kelias). Dvi neturėjo aiškios pozicijos – žalieji ir nacionalinis susivienijimas, nors pastarasis buvo už rinkimų sistemos reformą. Kad gal reikėtų esamą sistemą keisti, sakė krikščionių sąjunga (bet kaip tik „kartelės“ balsavime R. Dagio balso pritrūko, kad ji būtų žemesnė, tad tas neapsisprendimas juntamas ir čia) bei centro- tautininkų partija. Likusios keturios partijos aiškiai pasisakė prieš sąrašinę tvarką: liaudies partija, kartų solidarumo sąjunga, Lietuva – visų ir valstiečiai žalieji. Ši valdžios partija jau turėjo ketverius metus, kad rinkimų sistemos reformą įgyvendintų. Tai neįvyko. Taip pat jie susimovė su išrinkimo slenksčio žeminimu, referendumu dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo (Italija ką tik savo parlamentą sugebėjo sumažinti, o Lietuva – ne).
Pabandykime apibendrinti. Pagrindinės partijos, kurios pretenduoja į didžiausią mandatų skaičių naujajame Seime, sąrašinės rinkimų tvarkos nekeis. Valstiečiai žalieji yra „žodžio žmonės“, tad permainų iš jų pusės būtų itin naivu tikėtis. Tam jie jau turėjo ketverius metus. Panašu, kad nenusipelnėme valstiečių žaliųjų valdžios dar keturiems metams. Jų pažadus dėl sąrašinės sistemos pertvarkymo vertinti kaip atsakingus būtų daugiau nei sudėtinga. Visos mišrios rinkimų sistemos pakeitimą su aiškia alternatyva – į vieno perkeliamojo balso sistemą – siūlo tik „Lietuva – visų“. Ar čia užteks laiko įtikinti rinkėjus, klausimas yra atviras. Tad partijų pozicijų svarstyklės yra už status quo, arba esamos partijų sąrašų rinkimų sistemos, išlaikymą.
Dabar apie kitą medalio pusę. Ką apie rinkimų sistemos pokyčius galvoja Lietuvos žmonės? Rugsėjo mėnesio pradžioje „Vilmorus“ apklausoje respondentai turėjo įvertinti tokį teiginį: Seimo rinkimų tvarką pakeisti taip, kad juose neliktų partinių sąrašų.
Ir štai kokia ta nuomonių mozaika tarp potencialių rinkėjų. Pirmiausia, maždaug penktadalis neturėjo aiškios nuomonės, o kiek daugiau nei dešimtadalis atsakė, kad nežinantys. Tačiau kiek daugiau nei du trečdaliai (tiksliai kalbant – 67,1 proc.) teigiamą arba neigiamą nuomonę turėjo. Kaip tos nuomonės pasiskirstė?
Beveik 80 proc. apklaustųjų nuo turinčių nuomonę teigė, kad visiškai pritaria arba pritaria tam, kad Seimo rinkimuose partinių sąrašų neliktų (1 pav.). Vos kiek per 20 proc. manė priešingai ir partinių sąrašų panaikinimui nepritarė arba visiškai nepritarė. 
1 pav. Pasakykite apie kiekvieną iš šių siūlymų, ar jūs jiems pritariate, ar nepritariate? Seimo rinkimų tvarką pakeisti taip, kad juose neliktų partinių sąrašų**.

Kokie tų pritariančių ir nepritariančių partinių sąrašų Seimo rinkimuose atsisakymui socialiniai ir demografiniai ypatumai? Pagal lytį jokių didesnių skirtumų nėra. Tačiau pagal amžiaus grupes yra, ir gana aiškūs. Jaunimas, kuris išaugo su partinių sąrašų tvarka, yra linkęs ją vertinti mažiau kritiškai, tačiau ir tarp jaunų respondentų daugiausiai yra už partinių sąrašų panaikinimą. Amžiaus grupės 50+ labiausiai remia esamos rinkimų sistemos reformą. Galima spėti, kad šiose amžiaus grupėse yra nemažai tokių, kurie dar turi balsavimo už asmenybes patirties iš Atgimimo ir Sąjūdžio laikų. Gal kiek nostalgijos seniems laikams, bet jie daugiausiai oponuoja sąrašinei sistemai. Pagal išsimokslinimą, pajamas didesnių skirtumų nėra. Gal kiek daugiau pagal socialinę padėtį, kur specialistai ir tarnautojai yra už rinkimų sistemos pokyčius, lygiai kaip ir kaime kiek daugiau nei mieste to norėtų.
Koks čia moralas? Lietuvoje taip gana dažnai atsitinka, kad partijos ir politikai žiūri skirtingomis kryptimis ir į skirtingas puses palyginus su visuomene. Ne be aiškių asmeninių ir grupinių motyvų pagrindinės partijos yra už partinius sąrašus, tuo tarpu rinkėjai nori didesnės laisvės pasirinkti. Tarp kandidatų, tarp partijų, tarp idėjų, tarp politikos krypčių. Ir taip gali būti. Partinių sąrašų rinkimų tvarka nėra Prokrusto lova. Ją galima pakeisti. Ir į geriau šiuos laikus ir žmonių lūkesčius atliepiančias tvarkas. Tik dabartiniai pagrindinių partiniai elitai to NEDARYS. Didesnė konkurencija arba, kitais žodžiais tariant, didesnė demokratija partijų viduje ir vadų galių sumažėjimas nėra juos viliojanti perspektyva. Čia nėra pesimistinė įžvalga, čia realizmas iki kaulo smegenų.

* https://www.manobalsas.lt/index/index.php 
** Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2020 m. rugsėjo mėn. 4 – 12 d. atliko „Vilmorus“.

Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-09-23

GYDYTOJAS NORI GYDYTI, O NE BAUSTI

Joana Bikulčienė kalbasi su Rusanda Pajėdiene, Tarandės šeimos klinikos direktoriaus pavaduotoja medicinai.

Rusanda, esate žmogus, ant kurio pečių gula visi organizaciniai rūpesčiai. Prasidėjus karantinui, paprastam žmogui atrodė, kad gydymo įstaigos tiesiog užsidarė ir darbas nevyksta. Gal tikrai tuo metu reikėjo tik telefono nuotolinėms konsultacijoms organizuoti?

Tikrai, daugelis organizacinių rūpesčių, tiesiogiai susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, yra mano kompetencijos sritis ir yra gerai žinomi.
Suprantu, jog daugeliui pacientų galėjo atrodyti, jog paskelbus šalyje karantiną dėl koronavirusinės grėsmės, gydymo įstaigos užsidarė ir nieko neveikia. Tačiau tai netiesa. Šis metas buvo vienas sudėtingiausių mūsų (neabejoju, jog ir kitų) įstaigos gyvavimo laikotarpių apskritai. Dar niekada neteko per itin trumpą laikotarpį priimti tiek daug sudėtingų sprendimų. Sudėtingiausia ir sunkiausia buvo tai, jog trūko informacijos, buvo sunku buvo prognozuoti, modeliuoti situaciją savaitei, dviem, nekalbant jau apie kelis mėnesius į ateitį. Tuo pačiu reikėjo staiga perorganizuoti įstaigos veiklą: apriboti kai kurių paslaugų teikimą, atskirti ir užtikrinti nesikertančius karščiuojančių ir nekarščiuojančių pacientų srautus. Žinau, kad daugeliui įstaigų, įvertinus turimą infrastruktūrą, tai tapo sunkiai įveikiama užduotimi. Sunkiai įveikiama ir brangiai kainuojančia užduotimi tapo asmens apsaugos priemonių įsigijimas. Šiuo atveju turėjome pasitelkti visus turimus vadybinius gebėjimus ir disponuojamus finansinius išteklius (o jie tikrai yra riboti) ir įsigyti pakankamą kiekį šių priemonių. Noriu pabrėžti, kad šių priemonių įsigijimas jokiame kontekste nebuvo, bent jau šiai dienai, kompensuotas, nors viešai garsiai buvo apie tai kalbama.
Įstaigos darbą sunkino ir tai, kad  nuolat keitėsi teisės aktai – ne sykį net kalis kartus per dieną. Iki šiol nesuprantu, kodėl kai kurie visiškai administraciniai sprendimai, kaip antai nedarbingumo pažymėjimų išdavimas vaikų priežiūrai dėl paskelbto karantino (kai tėvai neturėjo galimybių prižiūrėti ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų kitaip nei patys) buvo perkeltas ant gydymo įstaigų. Mano galva, tai nieko bendro su gydymu neturinti situacija, reikalaujanti tik administracinių žinių, nes nei vaikai nei jų tėvai nesirgo. Todėl tai galėjo atlikti patys Sodros specialistai, o gydytojai tuo metu galėjo konsultuoti sergančius.
Kalbant apie nuotolines konsultacijas, beje, tai itin gera patirtis, kuri, viliuosi, išliks ir ateityje. Galimybė konsultuoti nuotoliniu būdu padėjo išvengti vizitų, kurie tikrai nėra būtini, išsprendžiami telefoninio pokalbio metu. Tai sakydama turiu omenyje, visų pirma, rutininį įvairių vaistinių preparatų išrašymą, konsultacijas dėl neženklių sveikatos sutrikimų ir pan. Visi mūsų klinikos pacientai, kuriems buvo reikalinga kontaktinė konsultacija ir paskelbto karantino metu buvo konsultuojami ir visi būtini tyrimai atliekami gyvai. Darbas nenutrūko nė vienai dienai, nė vienai valandai.
Taigi, apibendrinus galiu drąsiai teigti, kad tuo metu, kai buvo paskelbtas karantinas, mūsų įstaigos dirbo padidintu krūviu ir atliko keliskart daugiau darbų, nei įprastai, o jei ir buvo užrakintos fiziškai durys, tai tik vienu vieninteliu tikslu, kad sumažinti riziką ir apsaugoti besikreipiančius pacientus nuo papildomos galimybės užsikrėsti susirgimu, dėl kurio ir buvo imtasi visų galimų apsaugos priemonių valstybės mastu.

Mes skundžiamės, kad trūksta gydytojų, vienam pacientui skiriama tik 15 min. konsultacijai, tačiau panašu, kad medikai pas mus dirba daug darbų, kurie niekaip nesusiję su gydymu.

Aš dažnai girdžiu mūsų kolegų tarpe išsakomas tokias mintis: o, kaip aš norėčiau būti tik gydytojas, t.y. dirbti tik su pacientu, tirti, diagnozuoti, gydyti, o ne būti raštininku, išrašančiu tam tikras pažymas. Nenoriu būti jau anksčiau paskirto ir kontroliuojamo gydymo vaistų receptų rašytoju,  tarpininku tarp įvairių institucijų ir tuo, kuris tiesiog privalo padaryti taip ir ne kitaip, išrašyti siuntimą, nes pacientas jau užsirašė pas gydytoją specialistą, užregistruoti ten ir ten, nes ligonių kasose taip pasakė ir t.t.
Taigi, darbų, kuriuos atlieka gydytojas ir kurie nėra niekaip susiję su tiesioginiu gydytojo, kaip gydytojo, darbu yra tikrai labai daug ir tikrai juos galėtų atlikti kiti specialistai, sutaupydami brangų paciento konsultavimui skirtą laiką.

Kodėl Lietuvoje taip nuvertintas šeimos gydytojo institutas? Kaip teigiama viename anekdote - šeimos gydytojas - tai tas, kuris nieko nemoka, nes vis pasiunčia pas kitus…

Apie kritusį šeimos gydytojo autoritetą mes kalbame labai seniai. Mano galva, esmių esmė slypi pačioje mūsų šalies sveikatos sistemoje. Žinoma, aš turiu omenyje tą sveikatos sistemos dalį, kuri yra kompensuojama PSDF biudžeto lėšomis arba, kaip paprastai sakome, nemokama medicina. Trumpai, galiu paaiškinti: yra pirminė grandis – šeimos gydytojas - tai „vartai“ įeiti į sveikatos sistemą. Ji yra tas institutas, kuriam buvo suteikta ribota kompetencija diagnozuoti, ribota kompetencija priimti sprendimus, dėl kurių, pvz. būtų galima kompensuoti vienokį ar kitokį, ypač brangesnį, vaistinį preparatą, paskirti vienokį ar kitokį tyrimą ir t.t. Todėl ilgainiui susiklostė situacija, kai šeimos gydytojas tapo tik asmeniu, kuris „privalo“ parašyti siuntimą, „privalo“ išrašyti tą ir tą, bet negali priimti sprendimo.
Mano galva, šeimos gydytojas turi būti tas, pas kurį pirmiausia kreipiasi pacientas su visais negalavimais ir jis turi ieškoti sprendimų konsultuodamasis su kitos srities specialistais kiekvienu konkrečiu atveju. Dabar turime visiškai iškreiptą vaizdą ir, ko gero, dar daug metų reikės kryptingai dirbti, kad situacija iš esmės pasikeistų.

Jau pusę metų gyvename su nauju virusu. Kaip pacientai prisitaikė - ar prisitaikė - prie naujų gydymo įstaigų darbo sąlygų? Kas jums kelia nerimą?

Sudėtingas laikas buvo karantino metu, tačiau ne ką mažiau sudėtingesnis laikas yra ir po jo, juk ekstremali situacija tęsiasi toliau. Šiuo metu mes dirbame su daugybe įvestų ribojimų, kurių vienintelis tikslas – mažinti rizikas užsikrėsti koronovirusine infekcija. Ir tai būtų gerai, jei visi – tiek kontroliuojančios sveikatos priežiūros įstaigas institucijos, tiek patys medikai, tiek pacientai – būtume sąmoningi, žvelgtume į tam tikrus ribojimus ne kaip į laisvės ribojimą, ne kaip į galimybę pagrasinti, nubausti ir pan. 
Itin skaudu buvo pirmiausia viešoje erdvėje išgirsti, o vėliau ir gyvai su kolegomis dalintis patirtimi, kaip kontroliuojančios institucijos siekė nubausti už netinkamai dėvimas apsaugos priemones tiek pačius medikus, tiek įstaigas. Mes gydome žmones, nenorime dirbti policininkais ir konfliktuoti su pacientais dėl ne pagal teisės aktus dėvimų kaukių.
Įstaigos darbuotojams (ir tikrai ne tik gydytojams, bet ir visų kitų grandžių darbuotojams, pvz. registratorėms) teko ir vis dar tenka  itin didelis psichologinis krūvis: privalome kontroliuoti, kad atvykstantys į gydymo įstaigą pacientai tinkamai dėvėtų apsaugos priemones, neatvyktų karščiuojantys, teisintis, kodėl planinė paslauga bus suteikta kiek vėliau, o ne tą pačią dieną. Daug klausimų sulaukiame tiesiogiai dėl tyrimų: kodėl negalime paimti savo klinikoje PGR testo arba kodėl pacientas negali prisiskambinti į karštąją liniją užsiregistruoti testui, arba kodėl negalime išduoti nedarbingumo saviizoliacijai, nors jo kolegai karantino metu išdavė ir t.t.  Todėl galiu tik dar kartą priminti, jog laikas, kuriuo gyvename yra absoliučiai unikalus visoms šiuo metu pasaulyje gyvenančioms žmonių kartoms, tautoms, valstybėms ir tokiu metu mes gyvensime dar kurį laiką. Norėčiau paraginti visus – tiek pacientus, tiek medikus, tiek kontroliuojančias ir įstatymus priimančias institucijas, kad susitelkę išgyventume šį sudėtingą laikotarpį, nekaltindami vieni kitų, o padėdami.

Ką parekomenduotumėte žmonėms, kad jie būtų sveiki ir mažiau tektų varstyti gydytojų kabinetų duris?

Pirmiausia, norėčiau nuoširdžiai palinkėti visiems - būkite sveiki! O kad tokiais būti, pirmiausia, reikia tiesiog rūpintis savo fizine ir emocine sveikata: būti fiziškai aktyviais, neturėti žalingų įpročių, kuo dažniau ir ilgiau užsiimti veikla, kuri teikia teigiamų emocijų ir tiesiog saugoti save.
Ačiū Jums labai už pokalbį. Geros sveikatos Jums ir visam kolektyvui.
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-09-17

JŪRATĖ ZABIELAITĖ: KAS IR KODĖL MUS NUSKURDINO?

Žymūs Lietuvos teisininkai, tyrę 2008-2009 m. įsismarkavusią pasaulinę ekonominę krizę, savo studijoje padarė išvadą, kad ta krizė ypač neigiamai paveikė ne tik ekonomiką, bet ir kitas sritis, taip pat ir pagrindines žmogaus, įskaitant socialines, ekonomines, kultūrines, politines ir kitokias žmogaus teises. Teisingumas pažeistas visuose lygiuose ir visuomenės gyvenimo skerspjūviuose, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, socialinė atskirtis tik augo, jau nekalbant apie vis aštrėjančias aplinkosaugos problemas, kurios Lietuvą, garsėjančią savo gamta ir grožiu, daro nebemielą gyventi.
Buvo iškeltas ir pagrįstas klausimas – kiek kalta pati krizė, o kiek – nemokšiški ar kartais net piktybiški ir savanaudiški valdžios veiksmai. Dažna valdžios nekompetencija ar nesėkmė būdavo lengvai pateisinama magišku užkalbėjimu: „taigi krizė!“Tačiau prie krizės gilėjimo prisidėjo ir valdžios neveiklumas: per menkai, neefektyviai reguliuojami bankai ir kredito įstaigos, neatsakingai teikdami paskolas, nuvedė prie nekilnojamojo turto burbulo ir masinio žmonių prasiskolinimo, dėl kurio daugybė žmonių ne tik liko be būsto, bet ir paskendę skolose. Europos Sąjunga buvo suskaičiavusi, kad ikikriziniu laikotarpiu būsto paskolų sektorius sudarė beveik pusę Europos Sąjungos BVP. Tačiau niekam daug nerūpėjo, kad Lietuvos gyventojai yra skurdinami, neapsaugoti ir kad jiems sudarytos kur kas nepalankesnės sąlygos nei kitiems europiečiams. Kodėl vidutinė švedų šeima (su vaikais ir anūkais) būsto paskolą bankams grąžina per 100-140 metų, o Lietuvos šeimos turi grąžinti per 20-40 metų? Tokių diskriminacijos pavyzdžių – daugybė. Vartojimo kredito, skirto įsigyti būstą asmeniniams ir šeimos poreikiams, problemos gvildentos ir iškilių Lietuvos teisės mokslininkų, ir, deja, yra aiškiai matyti, kad dabartinė situacija – toli gražu ne vartotojo naudai, tačiau nauji Europos Sąjungos reikalavimai ir besiplėtojanti Lietuvos teismų praktika leidžia vartotojams kovoti už savo teisę į būstą. Tad ypač kviečiame atsiliepti tuos, kurie nukentėjo dėl jų teisės į būstą pažeidimo.O kur dar kitos sisteminės šalies problemos – nežabota korupcija, skandalai teismuose ir teisėsaugoje, – visa tai lemia daugybės žmonių pamatinės teisės į teisingumą ir teisingą teismą pažeidimą. Lietuvos ūkiai (atitinkamai – ir milijardinė parama jiems) sukoncentruoti grupelės turtuolių rankose. Tauta nuolat girdi viešai linksniuojamus mistinius milijardus eurų, kurie tai „vaikšto šešėlyje“, tai yra neatsakingai valdžios prasiskolinti, arba neefektyviai išdalijami grupelei išrinktųjų. Tačiau niekas Tautai nepateikia jokių aiškių atsakymų, ir Tauta nejaučia jokio savo gyvenimo gerovės didėjimo, nepaisant to, kad prieš kiekvienus rinkimus tuos mistinius milijardus kiekviena valdžia žada „surasti“ ir „grąžinti“. Viešieji pirkimai – taip pat nearti neteisybės dirvonai: kaip atskleidė LRT tyrimas, netgi kovos su Covid-19 kontekste Lietuvos valdžia apsukriai, žaibo greičiu vykdė neskaidrius, valstybei nenaudingus sandorius, nuo kurių dabar dėmesį sėkmingai nukreipia susifokusuodama į Baltarusijos įvykius – žinoma, auklėti kaimynus žymiai maloniau, nei nagrinėti savo pačių nuodėmes. Bet statistika negailestinga: neregėtas skurdo ir neteisybės mastas privedė prie to, kad Lietuva išsivaikščiojo – ją paliko milijonas gyventojų.Ir štai dabar, atėjus dar vienai – eilinei – krizei, vėl matome, kad valdžia nėra pasiruošusi sudėtingoms situacijoms, neišmoko pamokų, ir savo veiksmais tik skaldo ir piktina visuomenę, bet jau nebesugeba įtikinti arba bent įtikinamai pameluoti. Kiek žlugusių verslų dėl valdžios neatsakingumo! Kol kas panašu, kad kova su Covid virusu sukelia daugiau žalos nei pats virusas.Pats metas žmonėms, piliečiams prisiminti pamatines Konstitucijos nuostatas – „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ ir „suverenitetas priklauso Tautai“ – ir imtis aktyvių veiksmų patiems. Matome, kad visas pasaulis nesitaiksto su neteisybe – protestuoja amerikiečiai, prancūzai, izraeliečiai, netgi kaimynai baltarusiai, ir visi kiti, kurie nėra abejingi savo šalies likimui, savo pačių ir savo vaikų gerovei.Laisvės ir gerovės vertas tik tas, kas dėl jų kovoja, ir žmogaus teisės prasmingos tik tiek, kiek aktyviai patys žmonės jas gina ir jų reikalauja. Tad pagaliau mes – Lietuvos Tauta – pareikškime garsiai savo balsą, priverskime valdžią į jį įsiklausyti.Jūratė Zabielaitė, advokatė, LIETUVA - VISŲ kandidatė
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-09-12

SAULIUS ARLAUSKAS: PARTIJA „LIETUVA-VISŲ“ UŽ VALSTYBĖS VALDYMO SUTELKTUMĄ IR VADŽIOS ATSAKOMYBĘ ŽMONĖMS!

Lietuvos valstybės valdymo sistemos opiausia bėda. Lietuvos žmonės pavargo beragindami valdžią baigti tarpusavio rietenas ir veikti sutelktai vardan savo krašto klestėjimo, vardan žmonių gerovės.
Valstybės valdžioms akivaizdžiai trūksta atsakomybės rinkėjams. Vyriausybės parlamentinė priežiūra aiškiai neveiksminga. Prezidento institucijos vaidmuo santykyje su Seimu iki galo neaiškus. Formuojant Vyriausybę, ir vėliau prezidento institucijai prižiūrint Vyriausybės veiklą konfliktai tarp prezidento institucijos ir Seimo beveik neišvengiami.
Kaip viso to išdava žmonių pasitikėjimas Seimu ir valstybės valdymu apskritai Lietuvoje yra katastrofiškai žemas.
Patys rinkėjai, o taip pat mūsų parlamentinės respublikos prezidentas paprasčiausiai neturi reikiamų konstitucinių galių, kad galėtų paskatinti Seimo narius būti atsakingais ir principingai prižiūrėti Vyriausybės veiklą.
Todėl Partija „Lietuva-Visų“ savo programoje siekia: pirma, Konstitucijoje įtvirtinti Seimo atsakomybę rinkėjams užtikrinančius svertus ir, antra, vienareikšmiškai apibrėžti prezidento institucijos kompetenciją parlamentinėje sistemoje jos santykyje su Seimu ir Vyriausybe
Užtikrinant Seimo ir Seimo daugumos Vyriausybės atsakomybę rinkėjams, Partija „Lietuva-Visų“ siūlo: suteikti teisę 1/10 rinkėjų referendumu inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus; suteikti teisę šalies Prezidentui referendumu inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus.
Suteikiant teisę šalies prezidentui referendumu inicijuoti pirmalaikius Seimo rinkimus, Partija „Lietuva-Visų“ siūlo priskirti visišką atsakomybę už Vyriausybės formavimą ir tiesioginę Vyriausybės veiklos priežiūrą Seimui.
Kas ir kaip ims kritikuoti šias partijos „Lietuva-visų“ programines iniciatyvas? Kritikuoti partijos „Lietuva-Visų“ iniciatyvas žinoma galima bandyti taip – partija siūlo Lietuvoje įtvirtinti autoritarinį valdymą.
Nieko panašaus. Paleisti parlamentą negali prezidentinės respublikos prezidentas. Parlamentinėje respublikoje su prezidento institucija prezidento funkcija kaip tik ir pasireiškia per jo teisę inicijuoti pirmalaikius parlamento rinkimus, tuo atveju kai Seimas nepajėgus užtikrinti efektyvią Vyriausybės veiklą. Na o, jeigu prezidentas nuspręstų inicijuoti Seimo paleidimą be jokios rimtos priežasties, tai rinkėjams rimtai tektų įtikinamai paaiškinti, kodėl esanti Seimo sudėtis negali toliau tęsti savo darbo.

Filosofijos mokslų daktaras, teisės profesorius Saulius Arlauskas

Politinė reklama. Bus apmokėta iš partijos LIETUVA-VISŲ PK sąskaitos

JOANA BIKULČIENĖ: AR GIRDĖJOTE APIE LIGONINIŲ TINKLO PERTVARKĄ?

Ar girdėjote apie ministro Verygos suplanuotą ligoninių tinklo pertvarką? Ją įgyvendinus, pvz.,  Lazdijų, Prienų, Pakruojo, Ignalinos ir kitų rajonų ligoninės būtų uždarytos, o kur būtų gydomi jų gyventojai dabar net neaišku. Ministras kalba apie penkis regionus, kuriuose ligoninės bus, bet tokio administracinio vieneto  Lietuvoje nėra. Kažkada buvo dešimt apskričių, jų ribos žinomos, bet ministrui jos per smulkios.  Neaišku ir kas gabentų nelaimėlius iš atokių kaimų į tas stebuklingas ligonines ir kiek iš jų bevežant gydyti pakeliui atiduotų dūšią Dievui. Ministras teigia, kad penkių regioninių ligoninių  praktika pasiteisino covid 19 karantino metu. Ar tikrai?
Sukilus rajonų bendruomenėms, ministras atsitraukė, sako, kad tai tik studija. Suprantame, kad laikinai. Reforma tikrai reikalinga, pinigų nėra ir kiekviename kaime kompiuterinio tomografo nepastatysi. Bet ar nuo to galo pradedamos reformos? Stambinimai ir jungimai, ligoninių uždarymai be strategijos kaip užtikrinti kokybiškas sveikatos paslaugas kiekvienam Lietuvos gyventojui, yra tik reformos imitacija. Pertvaros daromos tyliai, nepasitarus su visuomene, iškilus kokiai nors detalei į viešumą, teigiama, kad ne taip supratote.
Vilniaus ir Kauno tretinio lygio ligoninės tapo ištisais miesteliais ir ten seniai jau teikiamos ne tik tretinio lygio paslaugos, o gydomi visi iš eilės pacientai. Tai gal po reformos uždanga slepiasi iš anksto suplanuotas visų gydymo paslaugų, taigi, ir ligonių kasų pinigų, telkimas tik Vilniuje ir Kaune? Kaimiečių gyvybės nebesvarbios? Niekas nekalba, kad negavę tinkamos pagalbos ir laiku savo gyvenamoje vietoje, ten patenka pacientai su užleistomis būklėmis, jų gydymas – brangesnis, o -  mirštamumas didesnis. O juk tokių pacientų galėtų ir visai nebūti, jeigu turėtume gerai veikiantį prevencijos mechanizmą ir tikrą, atitinkantį pavadinimą, šeimos gydytojo institutą.
Nors rajonuose jau seniai labiau nei įrangos trūksta gydytojų, slaugytojų, jų padėjėjų, bet per keturis valdymo metus visuomenė taip ir neišvydo ministro plano kaip šią problemą spręsti. Mums net buvo aiškinama, kad Lietuvoje gydytojų daugiau nei ES vidurkis. 
Pavasarį prasidėjo karantinas, po to sekė ministro įsakymai medikams dirbti ciklais, ir dūmų uždanga išsisklaidė. Pasirodo, gydytojų neturime - rajonų žmones faktiškai gydo didžiųjų Vilniaus ir Kauno ligoninių medikai, kurie, uždraudus dirbti keliose įstaigose, tiesiog negalėjo atvykti į rajonus, dalis jų nutraukė darbo sutartis. Ministro Verygos nepagrįsti sprendimai rajonų gyventojus paliko visai be sveikatos priežiūros.
Ir ką mes matome praėjus pusei metų po karantino? Pasimetę medikai, kurie dirba pagal kartais net po kelis kartus per dieną besikeičiančias ministro direktyvas, išsigandę pacientai, pikti jų artimieji. Sunki, pasiaukojanti mediko profesija suniekinta, medikas paverstas vos ne valstybės ir visuomenės priešu. Lietuvos medicina nokdaune.
Blogiausia padėtis kaimuose, kur naikinami paskutiniai medicinos punktai, o autobusas į rajono centrą važiuoja du kartus į savaitę arba jo visai nėra. Mane sukrėtė neseni vieno Dzūkijos kaimo įvykiai, kai nesulaukę pagalbos vienas po kito iš gyvenimo pasitraukė trys kaimo vyrai. Du iš jų – nesugebėję susitvarkyti su onkologine liga, tiksliau neturėję pinigų ir sveikatos važiuoti gydytis į už 100 kilometrų esančią ligoninę. Visiškai sugniuždyti, nežinodami kur kreiptis pagalbos ir nematydami kitos išeities žmonės pasirinko savanorišką eutanaziją – virvę. Apie varganą visuomenės psichinės sveikatos būklę ir vieną didžiausių Europoje savižudybių skaičių net nekalbėsiu, nes tai vyksta tuo metu, kai turime ministrą – psichiatrą, kuris už gerą darbą ministro pirmininko buvo apdovanotas vardiniu ginklu.
Mirtys nuo širdies - kraujagyslių ligų sudaro 51 proc. nuo visų mirčių priežasčių Lietuvoje. Kol žmonės prisiregistruoja pas šeimos gydytoją, gauna nukreipimą pas kardiologą - iki gydytojo priėmimo laiko galima ir neišgyventi. Pati dirbau klinikoje, kuri karantino metu dėl veiklos pobūdžio privalėjo būti  uždaryta. Telefonas netilo nuo skambučių, maldavimų pagelbėti, užrašyti pas kardiologą, nes vadinama „valdiška“ poliklinika jų nepriėmė. Mūsų klinika tikrai galėjo priimti pacientus konsultacijai, tačiau karantino meto ministro įsakymai visus gyventojus traktavo kaip potencialius kovido nešiotojus, o testų, tam patvirtinti ar paneigti, skirtingai nei Latvijoje, pasidaryti savo iniciatyva žmonės negalėjo. Todėl galėjome tik dūsauti ir skėsčioti rankomis.
Žinome, kokia klastinga liga yra insultas ir, kad pagalba pirmosiomis valandomis yra aukso vertės  paciento išgyvenamumui ir invalidumui išvengti. Tikriausiai girdėjote istoriją, kaip Panevėžio ligoninėje pacientė su insulto diagnoze nesulaukė pagalbos tol, kol nebuvo gautas neigiamas atsakymas dėl covid 19. Pacientė pagalbą gavo, bet po paros, dėl ko mirė. Tokių istorijų tikrai ne viena. Jau dabar žinome, kad karantino ir ekstremalios situacijos  metu stebimas padidėjęs gyventojų mirtingumas, o kiek dar mirčių dėl pavėluotos medicininės pagalbos sulauksime vėliau, pvz., po metų? Manau, kad tai yra pats tikriausias tautos genocidas, kurį reikia nutraukti jau po spalio rinkimų.

Teisininkė, medicinos auditorė Joana Bikulčienė

Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-09-11

DOC. LIGITA ŠARKUTĖ, VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS APIE TEISINGĄ VISUOMENĘ: KOKIOS MES NORIME?

Daugelis išsivysčiusio pasaulio valstybių vadinamos gerovės valstybėmis, kuriose bent minimali gerovė yra užtikrinama visiems šalies piliečiams. Pagrindinis gerovės valstybės principas yra socialinės nelygybės ir įvairių visuomenės grupių materialinės gerovės skirtumų mažinimas. Šis principas atrodo teisingas visos visuomenės atžvilgiu. Tačiau neįmanoma išvengti visuomenės susiskaidymo pagal pajamas, turtą, išsilavinimą, užimtumą ir kitas socialines bei ekonomines skirtis. Jos savo ruožtu skatina įvairias socialines įtampas. Šalia to, visose visuomenėse egzistuoja teisingos visuomenės lūkesčiai. Vienas iš geriausių būdų įvertinti šiuos lūkesčius yra subjektyvios gerovės matavimai visuomenės nuomonės apklausose.
2018-2019 m. atliktas Europos socialinis tyrimas (EST) pabandė įvertinti, kaip Europos šalių gyventojai suvokia socialinį teisingumą ir kiek teisingas mato savo šalis. Daugiau nei 47 000 respondentų 27-se šalyse buvo paprašyta pagalvoti apie tai, kas daro visuomenę teisingą ar neteisingą, ir pritarti arba nepritarti keletui teiginių, kurie atspindi lygybės, atlyginimo už pastangas, solidarumo ir privilegijų kriterijus. Paveiksle, esančiame žemiau, galima matyti, jog Lietuva buvo tarp šalių, kuriose mažiausiai pritarta teiginiui, jog visuomenė yra teisinga, kai pajamos ir turtas yra vienodai paskirstyti visiems žmonėms – tam pritarė beveik trečdalis, t. y. 29,4 proc.,  respondentų. Mažiau pritariančiųjų buvo tik Švedijoje, Estijoje ir Norvegijoje. Pritarimo vidurkis tyrime dalyvavusiose šalyse siekė daugiau nei 50 proc. Daugiausiai palaikančių mintį, kad teisingos visuomenės yra tokios, kuriose pajamos ir turtas paskirstomi visiems žmonėms vienodai, buvo Portugalijoje, Italijoje ir Slovėnijoje – tokių respondentų ten buvo daugiau nei trys ketvirtadaliai.
Tačiau Lietuvos gyventojų atsakymai į klausimą, ar teisinga yra tokia visuomenė, kai darbštūs žmonės uždirba daugiau nei kiti, pasiskirstė visiškai kitaip. Pačių žmonių pastangų kuriant savo gerovę įvertinimas atrodė svarbus teisingos visuomenė matas daugiau nei trims ketvirtadaliams, arba 73,8 proc., respondentų. Visgi, nors toks stiprus pritarimas teiginiui, kad yra teisinga, kai darbštūs žmonės uždirba daugiau nei kiti, ir atrodo pakankamai įspūdingai, tačiau Lietuva šiuo atveju yra prie tų šalių, kuriose šiam teiginiui pritariama mažiausiai. Vos mažiau arba tiek pat jam pritarė Vengrijos, Slovakijos, Čekijos ir Juodkalnijos gyventojai. Visose kitose šalyse respondentų, pritariančių nuomonei, kad visuomenė yra teisinga, kai darbštieji ir uždirba daugiau, buvo didesnė dalis nei Lietuvoje. Daugiausiai pritariančiųjų šiam teiginiui buvo Austrijoje (90,5 proc.), Estijoje (88,5 proc.) ir Slovėnijoje (87,1 proc.), o pritarimo vidurkis – 80,6 proc.
Kitas kriterijus, parodantis, kiek teisinga yra visuomenė, yra solidarumas tarp skirtingų visuomenės grupių, o ypač solidarumas su neturtingaisiais, sergančiaisiais ir kitais visuomenės nariais, kuriems reikalinga įvairiapusė parama. Gerokai daugiau nei pusė, t. y. 60,6 proc., Lietuvos gyventojų pritarė arba labai pritarė teiginiui, kad visuomenė yra teisinga, kai ji rūpinasi neturtingaisiais ir tais, kuriems reikia pagalbos, nepaisant jų indėlio į visuomenę. Vidutinis pritarimas teiginiui, kad visuomenė yra teisinga, kai ji rūpinasi visais, kuriems to reikia, nepaisant to, ką jie jai davė, buvo 76,4 proc., o daugiausiai pratariančiųjų buvo Portugalijoje, Ispanijoje ir Slovėnijoje, kuriose šis rodiklis viršijo 84 proc.

Tačiau mes itin negailestingi vertindami privilegijų teisėtumą teisinga laikytinoje visuomenėje – tik vos daugiau nei 5 proc. Lietuvos gyventojų pritarė arba labai pritarė teiginiui, kad visuomenė yra teisinga, kai žmonės iš aukštą visuomeninę padėtį užimančių šeimų naudojasi privilegijomis savo gyvenime. Šiek tiek mažesnė dalis tokių respondentų buvo tik Suomijoje.
Taigi, kokią visuomenę mes laikome teisinga ir kaip atrodome kitų šalių kontekste? Pirmasis teisingos visuomenės dėmuo lietuvių akimis yra visuomenė be lygių ir lygesnių, arba nepakantumas privilegijoms. Čia mes lenkiame beveik visas EST dalyvavusius šalis, išskyrus Suomiją. Privilegijas, panašu, mes suprantame greičiau kaip galios apraiškas ir jos demonstravimą, o ne asmeninėmis savybėmis ar pasiekimais pelnytą teisę jomis naudotis. Kitas teisingos visuomenės požymis – tai, kad darbštūs žmonės turi uždirbti daugiau nei nesistengiantieji. Pastarasis teisingos visuomenės matas rodo, kad mes labiausiai vertiname pelnytą atlyginimą už įdėtas pastangas. Trečioje vietoje yra  parama vargstantiesiems nepriklausomai nuo to, ką jie davė visuomenei. Galiausiai, ketvirtasis dėmuo yra materialinių gėrybių paskirstymas visiems vienodai. Tam pritariame gana nuosaikiai lyginant su kitomis šalimis.
Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2019 m. rugsėjo 21 - gruodžio 15 d. atliko UAB „RAIT“ (apklausta 1835 respondentai).
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-09-07

DOC. GINTARAS ŽILINSKAS, VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS, APIE VIETOS SAVIVALDĄ IR SENIŪNIJAS

Vietos savivaldos reforma nuolat išlieka politinėje darbotvarkėje: institucijų struktūra, funkcijos, finansai, gyventojų dalyvavimas ir panašiai. Viena iš dažnai svarstomų problemų seniūnai ir seniūnijos, jų statusas vietos savivaldybės sistemoje. Seniūnų veiklos efektyvumas sietinas su seniūnų atskaitomybe bendruomenėms.
Stiprinant vietos savivaldą svarstytinas klausimas apie realių galių ir atsakomybės suteikimą seniūnams. Viena iš galimų idėjų – seniūno ir seniūnijos institutams suteikti konstitucinį statusą. Šios idėjos įgyvendinimas būtų pakankamai sudėtingas. Šiuo atveju reikėtų ne tik persvarstyti ir sureguliuoti visą vietos savivaldos institucijų sistemos struktūrą, bet ir keisti konstituciją. Galimas ir kitas kelias – seniūno ir seniūnijos institutus sustiprinti darant pakeitimus įstatyme.
Stiprinant seniūnų galias reikėtų įvesti tiesioginius jų rinkimus, nustatyti teisę kreiptis į teismą. Seniūnijoms turėtų būti suteikta teisė savarankiškai formuoti biudžetus, o jų priežiūrą teisėtumo požiūriu reikėtų pavesti vykdyti Vyriausybės atstovui. Taip pat svarbu įteisinti nuostatą, kad valstybė remia seniūnijas.
Seniūnų ir seniūnijų statuso reformos sudarytų prielaidas realiai savivaldai, korupcijos mažinimui, išplėstų bendruomenės dalyvavimo galimybes, garantuotų renkamų seniūnų atsakomybę bendruomenėms. Seniūnų atsakomybės ir atskaitomybės svorio centras būtų perkeltas iš savivaldybės administracijos į vietos bendruomenę. Bendruomenės gyventojai patys spręstų, kas labiau vertas būti seniūnu.
Minėtos reformos sudarytų prielaidas strateginiam tikslui pasiekti – priartinti vietos savivaldos institucijas prie gyventojų ir bendruomenių, suinteresuotų greitu ir kokybišku jiems rūpimų vietinių reikalų tvarkymu.

Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-08-26

AMBASADORIUS, BUVĘS LR UŽSIENIO REIKALŲ MINISTRAS PETRAS VAITIEKŪNAS APIE PENKIŲ JĖGŲ PANORAMĄ BALTARUSIJOJE

Šiuo metu yra išryškėjusios penkios Baltarusijoje veikiančios jėgos.
1. Baltarusių Tauta, kuri ėmė savarankiškai reikšti savo suverenią valią: dauguma nori naujų ir teisingų rinkimų būdu pakeisti paskutinį diktatorių Europoje. Daugiau kokių nors vieningų ir artikuliuotų siekių negirdėti. Galima tik spėlioti, kiek baltarusių svajotų apie europietišką ateitį, kiek norėtų, Lukašenkos žodžiais tariant, būti “tais pačiais rusais, tik su kokybės ženklu”, o kiek nenori apskritai jokių permainų, išskyrus 100 dolerių priedą prie atlyginimo ar pensijos. Nenustebčiau, jei taikūs protestai užsitęstų ir taptų savotišku baltarusių gyvenimo būdu: iš ryto į darbą ar studijas, vakare - į mitingą.
2. Rusija, tiksliau Kremlius, dar tiksliau, Prezidentas Putinas yra stipriausias žaidėjas baltarusiškoje arenoje, šiuo metu vykdantis hibridinę Baltarusijos okupaciją. Jo interesas - išlaikyti Lukašenką Baltarusijos lyderiu, bet sutrypti jį ir pažeminti, galutinai paversti bebalsiu vasalu, įvesti vieningą Sąjunginės valstybės rublį ir praeiti Sąjungos kūrime negrįžimo tašką. Aišku viena, kontrolės Baltarusijai Kremlius niekam neatiduos, tai raudona linija, kurios niekam neleis peržengti, net patiems baltarusiams. Todėl demokratija, laisvi rinkimai, žmogaus teisės, žodžio laisvė, rinkos ekonomika ir panašūs Europos civilizacijos atributai baltarusiams projektuojami tik iki Rusijos lygio, t.y. su priešdėliu pseudo-. Spėju, kad Baltarusijos atvira okupacija bei aneksija Krymo pavyzdžiu, įvedant Rusijos ginkluotąsias pajėgas, irgi yra mažai tikėtina. Nors jau dabar yra permetami ginkluoti samdinių būriai iš okupuoto Donbaso į Baltarusiją pagal legendą “mūsų ten nėra”. Kremliui reikalinga pseudo-nepriklausoma Baltarusija: apeiti Vakarų sankcijas, kontrabandiniam ginklų eksportui, uždraustų technologijų importui ir kitoms panašiomis machinacijoms. Lukašenka yra tvirčiausia garantija, kad Baltarusijoje nebus jokių Rusijos nekontroliuojamų reformų ir jokios sėkmės. Ne paskutinį vaidmenį vaidina ir autokratų bei diktatorių klubo interesai globalinėje konkurencijoje su demokratiniu valstybių sąrangos modeliu.
3. Lukašenka išlieka svarbiu veikėju, kol jis pats, kentėdamas nuo mozaikinės psichopatijos, neperžengs Kremliaus nubrėžtų raudonų linijų ir tvarkingai po gabaliuką atidavinės Baltarusijos suverenitetą Rusijai. Lukašenkos ir jo klikos rankomis vykdoma Kremliaus užsakyta provokacija prieš ES ir NATO yra mažai tikėtina, bet ją mums reikia turėti omenyje. Masinių protestų akivaizdoje Lukašenka jau yra pasirengęs atiduoti Kremliui viską ir tenkintis bet kokiu, netgi “vestuvių generolo” vaidmeniu Sąjunginėje valstybėje.
4. Kinija yra daug investavusi į Baltarusijos ekonomiką bei infrastruktūrą ir jos interesai tik labai nedaug sutampa su Rusijos interesais. Rusijos okupacinių pajėgų įvedimas tikrai neatitiktų Kinijos interesų. Taigi Lukašenka, būdamas dviejų ponų tarnu ir iš šitos pusės gali ieškoti užtarimo nuo Putino savivalės.
5. Europa ir Vakarai apskritai, laiko, kad jie beveik neturi interesų Baltarusijoje, išskyrus silpnus ekonominius, todėl yra ten silpniausi žaidėjai. Tai klaidingas požiūris, bet taip jau susiklostė, kad tris dešimtmečius ši ydinga paradigma “Russia First”, kuria Vakarai bei Europa vadovaujasi nuo pat SSSR griūties, dominuoja ir rezultatus matome: Rusijos karas Ukrainoje ir jėga pakeistos sienos, atplėštos teritorijos nuo Gruzijos ir Moldovos, Rusija, nesuvokianti savo ribų… Rusijos pergalė Baltarusijoje reikš, kad Imperija žengia pirmyn. Ukrainos, Baltarusijos sėkmė žymėtų žmogėdriškos Ruskij Mir idėjos ir Putino režimo žlugimą bei pirmąjį žingsnį į demokratinės Rusijos sėkmę.

Ambasadorius, buvęs LR užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas.
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ.

2020-08-25

DR. AURIMAS ZAREMBA APIE LIETUVOS PARTIJŲ PROTEKCIONIZMĄ

Viena iš Lietuvos politinio gyvenimo problemų – nuolat politinių partijų vykdomi joms artimų asmenų paskyrimai ar įdarbinimai viešajame sektoriuje. Tokiais veiksmais partijos siekia užsitikrinti sprendimų priėmimo, finansinių išteklių kontrolę, dažniausiai siekia naudos siauram asmenų ratui, neretai dirbtinai išplečiamas darbuotojų ratas.
2018 m. publikuoto tyrimo duomenimis, labiausiai polinių partijų įtaka Lietuvoje jaučiama regionuose ir savivaldoje (indeksas 0,61), ekonomikos (0,37) ir sveikatos apsaugos (0,37) srityse. Tarp labiausiai savo partiečius ar joms artimus asmenis proteguojančių partijų reikia paminėti Darbo partiją (56%), Lietuvos socialdemokratų partiją  (54%) ir Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (33%).
Akivaizdu, kad asmenines savybes ir kompetenciją pakeičiant partiniais motyvais nukenčia viešojo sektoriaus paslaugų kokybė, veiklos efektyvumas. Siekiant riboti šį reiškinį būtina sistematizuoti ir skaidrinti priėmimo į darbo vietas viešajame sektoriuje (ne tik valstybės tarnyboje) procesus, ribojant ne tik formalią, bet ir neformalią politinių partijų galią daryti įtaką čia. Esminiu kriterijumi atrenkant kandidatus darbui viešajame sektoriuje turi tapti jų kompetencija, profesinė patirtis ir asmeninės savybės, o ne parama ar priklausymas politinei partijai.
Dr. Aurimas Zaremba.
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

2020-08-20

Dvi su puse diagramos, kurias reikia prisiminti prieš einant balsuoti 2020 metų Seimo rinkimuose

Prof. Algis Krupavičius,
Vytauto Didžiojo universitetas ir LIETUVA – VISŲ kandidatas

Seimo rinkimai lemia politiką ir šalies ateitį bent ketveriems metams. Tiesa, bet banalu. Politologai ir sociologai prieš kiekvienus rinkimus agituoja (itin geranoriškai, bet dažniausiai naiviai), kad rinkėjai pasirinktų protingai arba pagal tam tikrus aiškius kriterijus. O rinkėjai pasirenka visaip. Juolab, kad prieš kiekvienus rinkimus demagogijos srautas viešojoje erdvėje, kaip taisyklė, ženkliai auga. Šiais po-tiesos laikais jos kiekis, ko gero, didėja bent aritmetine progresija.
Tad kaip rinkėjui atsirinkti šioje pusiau tiesos, ne tiesos ir manipuliacijų jūroje? Patarimas yra gana paprastas. Stengtis surasti faktus ir įrodymus bent svarbiausiais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais. Bet tai turi būti aiškūs ir konkretūs faktai ir įrodymai, o ne romanai apie gerėjantį gyvenimą su menkais vis dar pasitaikančiais trūkumais.
Ko gero, sudėtingiausia atskirti pelus nuo grūdų yra valdžios retorikoje. Antai, dabartiniai valdantieji nuolat aiškina, kad gyvenimas tik gerėja, nes jie tuo itin uoliai rūpinasi. Antra vertus, kyla klausimas, kodėl tokia „rūpestinga“ valdžia vis vien daug piliečių yra nepatenkinti? Valdžia taip stengiasi…, o tie eiliniai piliečiai – nors tu ką… nepatenkinti ir nepatenkinti.
Jei kalbėtume apie „svarbiausią diagramą, kuri atskleistų Lietuvos valdžios pastangas piliečiais rūpintis“, tai ji būtų valstybės biudžeto išlaidos vienam gyventojui ir dar palyginta su Baltijos sesėmis: Latvija ir Estija. Jei skaičiuotume absoliučiais skaičiais ir eurais, tai Lietuvos valstybės biudžeto išlaidos vienam gyventojui pastaraisiais metais buvo aiškiai mažiausios tarp Baltijos šalių (Pav. 1).
2019 m. Estijoje šis rodiklis siekė 8 543 eurus, Latvijoje - 4 783, o Lietuvoje – 4 190 eurų. Ilgai aptarinėti Lietuvos skaičių šioje diagramoje nėra prasmės, nes jie yra ir taip akivaizdūs. Lietuva čia kaip tas trečias brolis – yra paskutinė tarp Baltijos valstybių. Tačiau šioje diagramoje yra ganėtinai aiškus atsakymas, kur mažų mokytojų, gydytojų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų priežastys. Jos yra pirmiausia ne kokiuose nors per dideliuose mokyklų ar ligoninių skaičiuose ar darbuotojų pertekliuje vienoje ar kitoje viešojo sektoriaus srityje. Atsakymas yra tame, kad valdančiųjų vadai (lygiai kaip ir opoziciniai liberalai bei gi konservatoriai) yra mažo viešojo sektoriaus ir menkos valstybės perskirstymo politikos „fanai“. O gal paprasčiausiai nesusigaudantys, kad šių laikų normali Europos valstybė turi būti sociali ir socialinė. Arba plačios gerovės valstybė.
Bet valdantieji dabar trimituoja, kad su jais viskas pasikeitė. Argi? Ir sugrįžkime prie to, ką jau aptarinėjome. Jei palyginsime Lietuvos valstybės išlaidas vienam gyventojui su Estija, tai ne tik, kad jos yra mažesnės nei 50 procentų, skaičiuojant nuo estiškųjų, bet jos taip ir nepasiekė paskutiniųjų A. Butkevičiaus Vyriausybės metų rodiklių, kai jos jau priartėjo prie pusės Estijos išlaidų (Pav. 2).
Lyginant valstybės išlaidas vienam gyventojui su Latvija, paveikslas yra geresnis procentine išraiška. Bet svarbiausia žinia, kad vis vien ir nuo Latvijos atsiliekame. Čia ta pusė diagramos, kurią verta prisiminti prieš balsuojant.
Galiausiai, antra diagrama, kurią verta žinoti. Ji yra apie (ne)pasitikėjimą Seimu (Pav. 3.).
Nėra buvę Seimo rinkimų, prieš kuriuos pozicija ir opozicija nežadėtų atkurti piliečių pasitikėjimo valdžia ir valstybe. Deja, paveikslas jau mažiausiai du dešimtmečius tas pats. Pasitikinčių Seimu skaičius vidutiniškai nesiekia net 10 proc., nes juo nepasitiki vidutiniškai net 60 proc. Tokia nepasitikėjimo pelkė, kurioje nuolat klampojama. Beje, konservatorių valdžios laikais buvo pasiekti du pasitikėjimo antirekordai. 2010 m. lapkričio mėn. Lietuvos parlamentu pasitikėjo mažiausiai, arba vos 3,2 proc., apklaustųjų, o tų pačių metų gegužę buvo daugiausiai Seimu nepasitikinčiųjų – net 80,2 proc.
Tad tradiciniams Seimo reputacijos gelbėtojams kažkaip nesiseka jos pataisyti. Matyt, atėjo laikas rinkėjams pasirinkti kitus. Tradiciniai, beveik be abejonių, vėl pažadės … ir vėl neištesės.
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ

Profesorius Arvydas Guogis apie „LIETUVA – VISŲ. ŽMOGUS – PIRMIAUSIA!“ rinkimų programą

„Perskaičius partijos “Lietuva-visų” programą, pirmiausia norisi pagirti jos kūrėjus. Joje apimtos visos svarbiausios valstybės ir jos piliečių gyvenimo sferos, išsamiai, kritiniu žvilgsniu apibūdinama dabartinė šalies situacija bei siūlomi pakankamai konkretūs padėties keitimo orientyrai. Ši programa subalansuota ekonominiu-socialiniu bei teisiniu požiūriais, nevengianti šiuolaikinių iššūkių aplinkosaugoje, švietime, ar regionų politikoje. Ją galima apibrėžti kaip centro kairės politinę programą, kuri nėra “katės pirkimas maiše”, kaip kartais su naujomis politinėmis partijomis būna, ir kurias dažniausiai galima apibūdinti kaip vieno-dviejų klausimų politines partijas. Partijos programa, rodanti aukštą savo kūrėjų intelektinį potencialą, yra aiškiai socialiai angažuota, metodologiškai pagrįsta, ir į pažangias vertybes bei efektyvesnę veiklą orientuota politinė programa’, - apie „LIETUVA – VISŲ. ŽMOGUS- PIRMIAUSIA!“ rinkimų programą kalba Profesorius Arvydas Guogis, Mykolo Romerio universitetas.
Politinė reklama. Pagaminta partijos LIETUVA - VISŲ